belčius

×bel̃čius (plg. l. bielczuk) sm. (2) 1. nedidelis (1–2 litrų talpumo) medinis indas; į jį telpantis kiekis: Ištroškęs buvo – visą belčių batvinių išgėrė Kp. Kai sušilau, tai tris belčius išgėriau vandenio Kb. Įpilk į belčiùką pieno Bd. 2. samtis; į jį telpantis kiekis: Man įpilk tris belčiùs kruopų Ig.